Teisės klinikos studentai konsultavo gyventojus dėl žemės nuomos

Ieškovė (Nacionalinė žemės tarnyba) prašė pripažinti negaliojančia su atsakove sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį ir įpareigoti atsakovę atlaisvinti žemės sklypą, pašalinant jame esančius pastatus ir statinius. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas šiuos ieškovės ieškinio reikalavimus tenkino.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad teisinis reguliavimas, nustatantis teisę nuomoti statiniams naudoti reikalingą valstybinės žemės sklypą lengvatine – ne aukciono – tvarka, negali būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad tokią teisę turi ir valstybinėje žemėje esančių statinių savininkai, kurie tikslingai ar neturėdami tokio tikslo nuosavybės teisę įgyvendina, inter alia (be kita ko), pareigą prižiūrėti statinius vykdo taip, kad tampa neįmanoma naudoti statinių pagal paskirtį, statiniai sunyksta (yra sunaikinami), o jų savininkai įgyja teisę tame valstybinės žemės sklype sukurti naujus kitos paskirties ir (ar) dydžio statinius, tokiu būdu gaudami naudą iš lengvatinės valstybinės žemės nuomos.

Pastaroji situacija skiriasi nuo tokios, kada savininkas negali valstybinėje žemėje esančių statinių naudoti pagal paskirtį dėl statinių būklės pablogėjimo, ypač jeigu tokia situacija susiklosto dėl veiksnių, kurie nepriklauso nuo savininko valios, įtakos, jeigu pagal galiojančius teisės aktus tokių statinių savininkas turi teisę atkurti statinius ir šią teisę jis įgyvendina tinkamai, per protingą terminą. Apžvelgiamu atveju įvertinęs tai, kad valstybinėje žemėje esantys pastatai nebuvo eksploatuojami pagal paskirtį arba buvo sunykę dar iki valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo dienos, kasacinis teismas sprendė, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ginčo sutartį pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento kaip prieštaraujančią imperatyviosioms įstatymo normoms.

Kasacinis teismas nurodė, kad teismine tvarka pripažinus, jog asmuo prarado teisę į žemės sklypą, kuriame yra jam nuosavybės teise priklausantys statiniai, jo patiriamos pasekmės priklauso nuo to, ar nuomos sandoris teismo tvarka pripažintas negaliojančiu dėl jo ar ne dėl jo kaltės, ar jam suteikiama teisė kitu teisėtu būdu naudotis žemės sklypu, kokia yra žemės sklypo savininko valia.

Taigi tokiu atveju esminę reikšmę turi subjektų, dėl kurių kaltės prarasta tokia teisė, ir jų atsakomybės laipsnio nustatymas, nuo kurio priklauso teisės į žemės sklypą praradimo padarinių šalinimo naštos paskirstymas. Statinių savininkas gali būti įpareigojamas nugriauti statinius, jeigu egzistuoja šių sąlygų visuma: 1) statinių savininkas kaltas dėl sandorio, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu, pripažinimo negaliojančiu; 2) statinių savininkui nesuteikiama teisė kitu teisėtu būdu (nustatant žemės servitutą ar pan.) naudotis žemės sklypu; 3) žemės sklypo savininkas ir statinių savininkas nesusitaria dėl statinių perleidimo žemės sklypo savininkui ar žemės sklypo savininko sutikimu trečiajam asmeniui.

Kitaip vertintina teisės į žemės sklypą praradimo padarinių prasme situacija, jeigu teismine tvarka pripažįstama, kad asmuo prarado teisę lengvatine tvarka nuomoti jam nuosavybės teise priklausantiems statiniams naudoti reikalingą valstybinės žemės sklypą dėl valstybės institucijų klaidų, susijusių su tokio žemės sklypo nuoma. Įvertinęs, kad apeliacinės instancijos teismas, įpareigodamas atsakovę pašalinti žemės sklype esančius pastatus ir statinius, dėl tokių padarinių nenurodė jokių motyvų, kasacinis teismas konstatavo esant absoliutų šios sprendimo dalies negaliojimo pagrindą, todėl šią bylos dalį grąžino nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8- 403/2019