Teisės klinikos studentai pradėjo konsultuoti Kauno rajono gyventojus

Šią savaitę Vytauto Didžiojo universiteto Teisės klinikos studentai teikė konsultacijas Akademijos seniūnijoje. Į teisės klinikos konsultantus kreipėsi klientė su klausimu kaip turėtų būti dalijamas butas, kai santuokos nesudarę, tačiau bendrai ūkį vedę asmenys nusprendžia išsiskirti. Į klientės klausimą atsako Vytauto Didžiojo universiteto Teisės klinikos konsultantė Evelina.
LR Civilinio kodekso trečiojoje knygoje reglamentuojami tik santuoką sudariusių asmenų turtiniai santykiai, todėl jos nėra taikomos bendrai gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turto režimui reguliuoti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Tokiu atveju reglamentuojant jų turtinius santykius būtų taikomos civilinės teisės normos reglamentuojančios jungtinę veiklą.
Tačiau norint taikyti jungtinę veiklą reglamentuojančias normas būtina nustatyti, kad asmenys gyvendami kartu buvo susitarę siekti bendro tikslo dėl konkretaus turto, kadangi vien bendro gyvenimo faktas negali būti laikomas pakankamu jungtinės veiklos sukuriant bendrą turtą įrodymu. Bendrai siekiamas tikslas teismų praktikoje apibūdinamas, kaip susitarimas sukurti ar įgyti konkretų turto objektą bendrosios nuosavybės teise.
Šiuo atveju tikslas buvo įsigyti butą. CK 6.970 straipsnio 2 dalyje numatyta prezumpcija, kad partnerių įnašai yra lygūs. Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti ir gali būti paneigta klientei įrodžius, kad jos įnašas į bendrą turtą yra didesnis nei sugyventinio. Tokiu atveju butas būtų padalintas proporcingai kiekvieno įnašui, kadangi aplinkybė, kad šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise.
Svarbu tai, kad nėra reikalaujama, jog bendrai gyvenančių nesusituokusių asmenų susitarimas dėl konkretaus turto įsigijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise būtų rašytinis. Teismas vertindamas kiekvieno iš sugyventinių įnašą į bendrą turtą atsižvelgia į bendro gyvenimo kartu nesusituokus specifiką, kartu gyvenančių asmenų ryšių pobūdį, vertinama ir tai, jog bendrai gyvenančių asmenų gaunamas darbo atlyginimas gali būti naudojamas abiejų asmenų kasdieniams poreikiams tenkinti, vienas iš sugyventinių gali prisidėti prie bendro ūkio savo darbu ir pan. Be to, nėra ribojamos įrodinėjimo priemonės siekiant įrodyti minėtas aplinkybes teisme.
Tad, apibendrinant galima daryti išvadą, kad kartu gyvenančių, tačiau santuokos nesudariusių asmenų turto teisiniam režimui taikytinos jungtinę veiklą reglamentuojančios normos, jeigu jie buvo susitarę dėl konkretaus turto objekto įsigijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise, kuris nebūtinai turi būti rašytinės formos. Įrodžius, kad vieno sugyventinio įnašas į bendrą turtą buvo didesnis nei kito turtas gali būti padalytas ne lygiomis dalimis, bet proporcingai kiekvienos šalies įnašui.