Teisės klinikos studentai Evelina, Benas ir Rokas konsultavo KMTP verslą dėl komercinių paslapčių apsaugojimo

Klientui kilo klausimas kaip tinkamai paruošti sutartį ir apsidrausti, kad klientas, kviesdamas kitus programuotojus toliau tobulinti sukurtą mobiliąją aplikaciją ar sistemą, nekopijuotų kliento sukurto kodo, nepanaudotų jo įrankio palengvinančio darbą, arba jei įvyktų toks dalykas, kaip prisiteisti patirtą žalą. Į šiuos klausimus atsako Vytauto Didžiojo universiteto Teisės klinikos konsultantas Benas Bardauskas.

Civilinėje byloje numeriu 3K-7-6-706/2016, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisako, jog komercinės paslaptys yra pramoninės nuosavybės objektai. Kaip ir kiti šios nuosavybės objektai, komercinės paslaptys yra svarbi konkuravimo rinkoje priemonė. CK 1.116 straipsnio 1 dalyje apibrėžta komercinės paslapties objekto samprata ir pateikti kriterijai, keliami informacijai, kad ši būtų kvalifikuojama ir saugoma kaip bendrovės komercinė (gamybinė) paslaptis. Komercinės paslapties, kaip pramoninės nuosavybės objekto, skirtumai nuo kitų pramoninės nuosavybės objektų yra pažymėti kasacinėje praktikoje. Komercinei paslapčiai nekeliami naujumo reikalavimai, bet, skirtingai nei kiti pramoninės nuosavybės objektai, pvz., patentai, dizainas ir kita, komercinė paslaptis turi būti neišviešinta, slapta.

Informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami reikalavimai, nustatyti CK 1.116 straipsnio 1 dalyje, iš esmės yra trys: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti. Slaptumas ir vertingumas aiškinami kartu, nes informacija turi komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, o ją turinčiam asmeniui ši informacija sukuria konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Taigi tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, kad ji būtų tik slapta, – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir kita.

Atsižvelgiant į ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kad komercinę paslaptį sudarančių duomenų apsaugai skirti veiksmai neprivalo būti ypatingi, papildomai išaiškintina, kad komercinės paslapties apsaugos priemonės neturėtų pernelyg apsunkinti asmens ūkinės komercinės veiklos vykdymo ir reikalauti neproporcingų finansinių, žmogiškųjų ar kitokių išteklių.

Už komercinės paslapties įgijimą, paviešinimą, panaudojimą Lietuvos teisėje numatytos įvairios teisinės atsakomybės rūšys – administracinė, drausminė, civilinė ir baudžiamoji (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 2K-402-677/2015). Priklausomai nuo faktinių aplinkybių, asmenims, pažeidusiems CK ir Konkurencijos įstatyme nustatytą draudimą atskleisti, įgyti, naudoti informaciją, sudarančią kito subjekto komercinę paslaptį, gali būti taikoma ir deliktinė, ir sutartinė atsakomybė. Jų taikymui būtina nustatyti visas sutartinės ir (ar) deliktinės atsakomybės taikymui būtinas sąlygas.

Pagal bendrąją taisyklę, informacijos įgijimas pagal CK 1.116 straipsnio 4 dalį nesiejamas su sutartinių teisinių santykių egzistavimu – tarp komercinės paslapties savininko ir ją neteisėtai įgijusio asmens sutartiniai teisiniai santykiai gali neegzistuoti – taikoma deliktinė atsakomybė.
Sutartinė teisinė atsakomybė CK 1.116 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos teisės normos pagrindu kyla sutarties pažeidimo atveju – nagrinėjamos teisės normos dispozicijoje eksplicitiškai išskiriamos dvi subjektų, kuriems kyla sutartinė atsakomybė, grupės – darbuotojai ir kitokios sutarties šalys.
Žala, apibrėžta CK 1.116 straipsnio 4 dalyje, tokiose bylose gali būti trejopo pobūdžio: Pirmasis – tiesioginiai nuostoliai, atsiradę dėl komercinės paslapties paviešinimo, pasireiškia kaip paslapčiai sukurti, tobulinti, naudoti turėtos išlaidos, antrasis – netiesioginiai nuostoliai pasireiškia kaip komercinės paslapties savininko negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu jo teisės ir teisėti interesai nebūtų buvę pažeisti ir trečiasis –nuostoliai dėl komercinės paslapties panaudojimo, kai paslaptimi pasinaudojęs ūkio subjektas ar asmuo iš to neteisėtai gauna pajamų (nepagrįstas praturtėjimas) (CK 6.237 straipsnio 1 dalis).

Taigi, sukūrus mobiliąją aplikaciją ar sistemą, tos sistemos programinis kodas tampa komercine paslaptimi, jei išpildomi CK 1.116 straipsnio 1 dalyje esantys reikalavimai – slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti. Už komercinės paslapties įgijimą, paviešinimą, panaudojimą Lietuvos teisėje numatytos įvairios teisinės atsakomybės rūšys ir tokiu atveju asmuo patyręs žalą gali reikalauti žalos atlyginimo teisme.