Teisės klinikoje konultavosi gyventoja dėl darbo santykių

2019-06-12 d. VDU Teisės klinikoje buvo konsultuota Vilija Jotkienė. Klientei kilęs klausimas, ar jai priklauso papildomos atostogos pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 138 str. 2 d. ir kaip elgtis, jei darbdavys atsisako darbuotojams suteikti papildomas atostogas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 138 str. 2 d. pagrindu.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 138 astr. 2 d. yra nurodyta, kad darbuotojams už ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą toje pačioje darbovietėje, už darbą sąlygomis, jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų ir tokių nukrypimų negalima pašalinti, ir už ypatingą darbų pobūdį suteikiamos papildomos atostogos. Papildomų atostogų trukmę, suteikimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Tai reiškia, kad darbuotojas pretenduojantis į papildomų atostogų suteikimą, pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 138 str. 2 d., turi atitikti dvi įstatymo keliamas sąlygas: 1) dirbti ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą; 2) ilgalaikis nepertraukiamas darbas toje pačioje darbovietėje. Nurodytina, kad šią įstatymo normą detalizuoja poįstatyminiai teisės aktai – Lietuvos Respublikos Vyriaustybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtintas Papildomų atsotogų trukmės, suteikimo sąlygų ir tvarkos aprašas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtintame Papildomų atostogų trukmės, suteikimo sąlygų ir tvarkos aprašo 2.1. punkte yra nurodyta, kad už ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą toje pačioje darbovietėje – darbuotojams, turintiems ilgesnį kaip 10 metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje pačioje darbovietėje, – 3 darbo dienos, už kiekvienų paskesnių 5 metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje pačioje darbovietėje – viena darbo diena. Į ilgalaikį nepertraukiamąjį darbo toje pačioje darbovietėje stažą, už kurį suteikiamos papildomos atostogos, įskaitomas faktiškai dirbtas laikas toje pačioje darbovietėje ir kiti laikotarpiai, nurodyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 4 dalyje. Pagal Papildomų atostogų trukmės, suteikimo sąlygų ir tvarkos aprašą matyti, kad ilgalaikiu nepertraukiamu darbu yra laikomas darbas, kada darbuotojas įmonėje dirba ilgiau kaip 10 metų.

Remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 125 str. atostogos gali būti: 1) kasmetinės; 2) tikslinės; 3) pailgintos, papildomos. Pagal Papildomų atostogų trukmės, suteikimo sąlygų ir tvarkos aprašo 4 punktą papildomos atostogos pridedamos prie kasmetinių atostogų ir gali būti šalių susitarimu suteikiamos kartu arba atskirai. Šalims nesutarus, šios atostogos suteikiamos kartu. Tai reiškia, kad darbuotojas ir darbdavys turi teisę susitarti, kad papildomos atostogos galėtų būti suteikiamos atskirai nuo kasmetinių atostogų. Kasmetinių atostogų ir atostoginių išmokėjimą darbuotojams reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 125 str. – 130 str. Kalbant apie kasmetinių atostogų suteikimą, darbuotojams svarbiausia žinoti, kad: 1) darbuotojams suteikiamos ne mažiau kaip dvidešimt darbo dienų (jeigu dirbama penkias darbo dienas per savaitę) arba ne mažiau kaip dvidešimt keturių darbo dienų (jeigu dirbama šešias darbo dienas per savaitę) kasmetinės atostogos. Jeigu darbo dienų per savaitę skaičius yra mažesnis arba skirtingas, darbuotojui turi būti suteiktos ne trumpesnės kaip keturių savaičių trukmės atostogos; 2) kasmetinės atostogos turi būti suteikiamos bent kartą per darbo metus. Bent viena iš kasmetinių atostogų dalių negali būti trumpesnė kaip dešimt darbo dienų arba ne mažiau kaip dvylika darbo dienų (jeigu dirbama šešias darbo dienas per savaitę), o jeigu darbo dienų per savaitę skaičius yra mažesnis arba skirtingas, atostogų dalis negali būti trumpesnė kaip dvi savaitės; 3) už pirmuosius darbo metus visos kasmetinės atostogos paprastai suteikiamos išdirbus bent pusę darbo metams tenkančių darbo dienų skaičiaus. Nesuėjus šešiems nepertraukiamojo darbo mėnesiams, darbuotojo prašymu kasmetinės atostogos suteikiamos: nėščioms darbuotojoms prieš nėštumo ir gimdymo atostogas arba po jų, tėvams jų vaiko motinos nėštumo ir gimdymo atostogų metu, prieš tėvystės atostogas arba po jų, darbovietėje taikomų vasaros atostogų metu, mokyklų pedagogams pirmaisiais darbo metais kasmetinės atostogos suteikiamos mokinių ir studentų vasaros atostogų metu, nepaisant to, kada šie pedagogai pradėjo dirbti toje mokykloje, kitais darbo teisės normų nustatytais atvejais.

Taip pat, atkreiptinas dėmesys, jog darbdavys įformina kasmetines atostogas darbuotojui pagal darbdavio nustatytą tvarką (LR DK 128 str. 6 d.). Kasmetinių atostogų suteikimo eilė darbovietėje sudaroma, atsižvelgiant į šių darbuotojų pageidavimus (prioriteto tvarka) (LR DK 128 str. 4 d.). Dažnai praktikoje tai yra darbuotojams suteikiamų kasmetinių atostogų grafikas.

Teisė į atostogas į reglamentuojama ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 49 str., kuriame nurodyta, kad kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas. Taip pat, asmenų teisę į poilsį yra skelbiama ir užtikrinama tarptautinės teisės normomis. Pavyzdžiui, Generalinės Asamblėjos priimtoje ir paskelbtoje 1948 m. gruodžio 10 d. Visuotinėję žmogaus teisių deklaracijos 24 str. yra nurodyta, kad kiekvienas turi teisę į poilsį ir laisvalaikį, taip pat į pagrįstą darbo valandų ribojimą ir periodines mokamas atostogas.

Pagal teismų praktiką darbo teisinių santykių kontekste pripažįstama, kad darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga, nes jos kyla iš materialiųjų teisinių santykių, kurių subjektų galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis yra ribotos. Šalių padėtis darbo ginče nelygiavertė – darbdavys socialiniu ir ekonominiu aspektu yra nepalyginamai stipresnė šalis, o ginčo baigtis dažniausiai susijusi su darbuotojo ir (ar) jo šeimos pragyvenimo šaltiniu, todėl sukelia socialinę įtampą, tai turi įtakos visuomenės interesams. Atsižvelgiant į tai, tam tikrų darbo bylų nagrinėjimo ypatumų, tarp jų – teismo pareigos būti aktyviam, įtvirtinimu siekta užtikrinti būtent tos darbo ginčo šalies, kuri socialiniu ir ekonominiu požiūriu šiuose santykiuose vertintina kaip silpnesnė, interesų adekvačią apsaugą. Teismas darbo bylose privalo būti aktyvus siekdamas apsaugoti visų pirma privatų darbuotojo, kartu – viešąjį interesą. Iš darbo santykių kylančiose bylose subjektai, neturėdami galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis, negali to daryti ir civiliniame procese. Dėl to darbo ginčai įstatymų leidėjo išskiriami iš kitų civilinių ginčų, jų nagrinėjimui nustatant tam tikras išimtis. Darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kurioje bendrieji civilinio proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų: įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga tam tikrus klausimus spręsti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje D. D. v. UAB „Versupis“, bylos Nr. 3K-3-113/2005; 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. UAB „Teniso pasaulis“, bylos Nr. 3K-3-384/2011).

Esant teisinei problemai, kad darbdavys nesuteikia darbuotojui papildomų atostogų Lietuvos Respublikos darbo kodekso 138 str. 2 d. pagrindu, darbuotojui, pirmiausiai yra rekomenduojama raštu kreiptis į įmonės buhalterę, dėl kasmetinių ir papildomų atostogų tikslaus skaičiaus sužinojimo. Taip pat, darbdaviui nesuteikiant papildomų atostogų, raštu kreiptis į įmonės valdymo organus su prašymu motyvuotai paaiškinti atsisakymo pasinaudoti papildomomis atostogomis, priežastis.