Teisės klinikos studentai konsultavo gyventojus dėl santukos nutraukimo
Į VDU Teisės kliniką kreipėsi klientė norėdama sužinoti apie būdus nutraukti metrikacijos skyriuje įregistruotą civilinę santuoką. Klientė su sutuoktiniu santuoką sudarė daugiau nei prieš trisdešimt metų, po penkių metų bendro gyvenimo kartu sutuoktiniai pasuko skirtingais keliais, bet santuokos nenutraukė. Šiuo metu klientė su sutuoktiniu beveik nebendrauja.
LR CK numatyti šie santuokos nutraukimo atvejai:
• Santuoka nutraukiama abiejų sutuoktinių bendru sutikimu.
• Santuoka nutraukiama vieno sutuoktinio prašymu.
• Santuoka nutraukiama dėl sutuoktinių (sutuoktinio) kaltės.
LR CK 3.60 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką, jeigu ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Tokiu atveju sutuoktinio kaltė yra santuokos nutraukimo būtinoji sąlyga. Jeigu sutuoktinis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas LR CK trečioje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas, sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo. Remiantis LR CK 3.60 straipsnio 3 dalimi preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu:
• jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą
• arba yra neištikimas,
• arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais,
• arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina.
Tai nėra baigtinis sąrašas atvejų, kuriais remiantis santuoka gali būti nutraukta dėl sutuoktinių kaltės. Sutuoktinio katė gali pasireikšti ir tokiais pagrindais kaip lojalumo ir pagarbos nebuvimu, neprisidėjimu prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo, pinigų švaistymu ir kt.
Sutuoktinis, teigdamas, jog santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės turi būti aktyvus ir pateikti įrodymus, lėmusius santuokos nutraukimą, kurie tuo pačiu patvirtina sutuoktinio kaltę. LR CK 3.61 straipsnio 1 dalyje garantuojama sutuoktinio, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, teisė prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktus, patvirtinančius, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Tokiu atveju teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
Tačiau nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu daug greitesnis, paprastesnis ir mažiau išlaidų reikalaujantis būdas. Norint nutraukti santuoką ypatingosios teisenos tvarka abiejų sutuoktiniu bendru sutikimu turi būti išpildytos LR CK 3.51 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos: 1) nuo santuokos sudarymo yra praėję daugiau nei vieneri metai; 2) abu sutuoktiniai yra sudarę sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (turto padalijimo, vaikų išlaikymo ir pan.); 3) abu sutuoktiniai yra visiškai veiksnūs šioje srityje.
Šiuo atveju teikiamas santuokos nutraukimo prašymas ir sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių turi neprieštarauti viešajai tvarkai ir nepažeisti sutuoktinių, jų nepilnamečių vaikų, vieno arba abiejų sutuoktinių kreditorių teisėtų interesų. Kitaip, teismui nustačius, kad prašymas nutraukti santuoką ir sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių neatitinka įstatymo reikalavimų ir sutuoktiniams nepašalinus nustatytų trūkumų, prašymas nutraukti santuoką paliekamas nenagrinėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. Š. ir S. Š. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-375/2014). Ypatingoji teisenos tvarka skiriasi nuo ginčų teisenos, jog šalys taikiai, be ginčų dėl turtinių ar neturtinių interesų pasirašo sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Ši sutartis ypatinga ne vien tuo, kad yra nustatomos visos sąlygos po santuokos nutraukimo, tačiau tai apsaugo sutuoktinius nuo neigiamų emocijų išgyvenimo. Taigi santuoką nutraukti bendru sutarimu galima tik tuo atveju, kai sutuoktiniai sutaria dėl santuokos nutraukimo bei dėl jos teisinių pasekmių.
Jeigu santuoką nutraukti nori tik vienas iš sutuoktinių, nesant kito sutuoktinio kaltės, svarbus santuokos nutraukimo institutas – santuokos nutraukimas vieno iš sutuoktinių prašymu. Santuoka vieno iš sutuoktinių prašymu gali būti nutraukta, esant bent vienai iš CK 3.55 straipsnyje nurodytai sąlygai: 1) sutuoktiniai gyvena skyrium ( teismo patvirtinta separacija) daugiau nei vienerius metus; 2) vienas sutuoktinis po santuokos sudarymo teismo sprendimu pripažintas neveiksniu šioje srityje ar ribotai veiksniu šioje srityje; 3) vienas sutuoktinis teismo sprendimu pripažintas nežinia kur esančiu; 4) vienas sutuoktinis atlieka laisvės atėmimo bausmę ilgiau nei vienerius metus už netyčinį nusikaltimą. Teikiant tokį prašymą, taip pat privalo būti nurodyta, kaip pareiškėjas įvykdys savo pareigas kitam sutuoktiniui ir nepilnamečiams vaikams (jei tokių yra).
Teisės klinikos studentai konsultavo gyventojus dėl žemės grąžinimo
Į teisės klinika kreipėsi Kauno miesto gyventojas su klausimu dėl žemės susigrąžinimo būdo ir tvarkos.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr.875 „Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ 23 punktas nurodo, kad asmuo, pateikęs asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ar Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka kitaip patvirtinęs asmens tapatybę, turi teisę gauti informaciją apie save, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus atvejus, kai tokia informacija neteikiama, todėl asmuo pats turi kreiptis”. Kalbant apie privačios žemės apibrėžimą, Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo III skyriaus 6 straipsnį, rašoma: “Teisę į privatinę žemės nuosavybę turi tie asmenys, kurie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos piliečiai, turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje”. Tačiau esmė čia buvo dėl to, kad žmogus norėjo atgauti žemę, kurią anksčiau turėjo. Žemės reformos įstatymo II skyriaus 6 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad: “ nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ją grąžinant, perduodant ar suteikiant nuosavybėn neatlygintinai bei išperkant kaimo ir miesto gyvenamosiose vietovėse tvarką bei sąlygas nustato Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas.”
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo” II skyriuje įtvirtintos sąlygos ir tvarka, norint atkurti nuosavybės teisę. Šiuo atveju asmuo norėjo atkurti žemę kaimo vietovėje, todėl remiantis šio skyriaus 4 straipsnio 1 dalimi: “Nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą žemę, bet ne didesnio kaip 150 ha ploto, įskaitant miškus ir vandens telkinius. Nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos“, bei 2 dalimi: „grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius.
Piliečiams, kuriems teismo sprendimu yra atnaujinti šio įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodyti praleisti terminai, nuosavybės teisės atkuriamos grąžinant žemę natūra teritorijose, kuriose buvo likusi rėžių sistema, jeigu šie piliečiai prašymus atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pateikė iki savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimo dėl grąžintinų natūra žemės sklypų planų patvirtinimo priėmimo“. Asmuo taip pat turi pateikti nuosavybę patvirtinančius dokumentus: 9 straipsnis. Nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai “ 1. Nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. 2. Piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei patvirtinantys giminystės ryšį, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.“ Taigi, asmuo, norėdamas, kad jo nuosavybės teisė būtų atkurta, turi kreiptis į Žemės ūkio tarnybą , atitikdamas viršuje nurodytas sąlygas. Kitas asmuo negali už jį kreiptis, kadangi tai konfidenciali informacija, kurios negali teikti institucijos.
Teisės klinikos studentai konsultavo gyventojus dėl žalos atlyginimo už nemalonius nuotekų kvapus
Į VDU Teisės kliniką kreipėsi klientas norėdamas sužinoti ar miestelio gyventojai, kurie kelis mėnesius juto nemalonų kvapą, sklindantį iš nuotekų šulinio, gali reikalauti kompensacijos (žalos atlygimo) už patirtus nemalonumus dėl nuotekų kvapo? Klientą taip pat domino klausimas ar savivaldybė gali neatsižvelgti į gyventojų skundus ir juos ignoruoti?
CK 6.249 straipsnyje numatyta, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Turtinė žala gali būti įvairaus pobūdžio: prarastų, sugadintų daiktų vertė, gydymosi ir kitos išlaidos. Žala dėl patirtų nemalonių kvapų nėra turtinė, situacijoje nėra deliktinei civilinei atsakomybei taikyti būtinų visų sąlygų, todėl tokia žala negali būti atlyginama CK 6.249 straipsnio pagrindu.
CK 6.250 straipsnyje nurodyta, kas yra laikoma neturtine žala. Tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Asmenims neturtinė žala padaroma nenaudingu poveikiu, tai yra fizinio ir/ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia vidinius išgyvenimus, sukrėtimus. Vien tik atitinkamos neturtinės vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinės žalos atlyginimui už neturtinių vertybių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje T. G. v. R. Š. ir UAB „Brolių Tomkų leidyba“, bylos Nr. 3K-3-294/2003). Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-337/2006). Nesant delikto, įstatymui nenumatant neturtinės žalos atlygimo už neigiamas emocijas dėl nemalonaus kvapo, neturtinės žalos atlyginimas negalimas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintame Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių 25 punkte yra nurodyta, kad prašymai, išskyrus prašymus, į kuriuos, nepažeidžiant asmens, kuris kreipiasi, kitų asmenų ar institucijos interesų, galima atsakyti tą pačią darbo dieną, turi būti išnagrinėjami per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo institucijoje dienos. Vadinasi, kai asmuo kreipiasi į savivaldybę su kokiu nors prašymu ar skundu, jis atsakymą turi gauti per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo institucijoje dienos.
Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių 38 punkte numatyta, jog atsakyme, kuriame nurodomos atsisakymo suteikti prašomą administracinę paslaugą, informaciją, priimti administracinį sprendimą priežastys, arba institucijos siunčiamame pranešime apie asmens prašymo ar skundo nenagrinėjimo priežastis asmuo ar jo atstovas turi būti informuojamas apie tokio atsakymo apskundimo tvarką, nurodant institucijos (-ų), kuriai (-ioms) gali būti paduotas skundas, pavadinimą (-aus) ir adresą (-us), taip pat terminą (-us), per kurį (-iuos) gali būti pateiktas skundas. Taip užtikrinama asmens galimybė apskųsti savivaldybės suteiktą atsakymą, jei savivaldybė savo pranešime nurodo asmens prašymo ar skundo nenagrinėjimo priežastis. Toks teisinis reguliavimas neleidžia savivaldybėms ignoruoti asmenų prašymų ar skundų.
Kviečiame Jus prisijungti prie mūsų fakulteto Teisės klinikos
Laba diena mieli studentai,
Klinika jau vykdo savo veiklą kelinti metai. Joje dalyvavusių Jūsų kolegų atsiliepimai yra tikrai geri ir daugelis jų jau sėkmingai dirba savarankišką teisinį darbą įvairiose teisinėse ar valstybinėse institucijose. Prioritetas įsidarbinti buvo jų aktyvus dalyvavimas Klinikos veikloje.
Mūsų tikslas yra – teikti nemokamas teisine konsultacijas smulkiam ir vidutiniam verslui, ne pelno siekiančioms organizacijoms ir piliečiams. Konsultacijas teiksite Jūs savarankiškai, na o mes dėstytojai Jums padėsime ir patarsime. Veikla klinikoje gana plati ir įdomi. Jūs būsite praktiškai supažindinti su teisinių institucijų veikla, įgysite praktinių įgūdžių bendraudami su žmonėmis ir teikdami jiems teisines konsultacijas, o tuo pačiu įgytas fakultete teorines žinias išmoksite taikyti praktikoje. Ne veltui yra sakoma- teorija be praktikos kaip paukštis be sparnų.
Be to veikla Klinikoje Jums užkaitoma kaip praktika (gaunate 16 kreditų). Plačiau apie mūsų veiklą galite pasidomėti fakulteto ir mūsų Klinikos internetiniuose puslapiuose. Prašyčiau Jūsų paskubėti apsispręsti nes vietų skaičius Klinikoje yra ribotas.
Norinčius prisijungti prie mūsų prašyčiau atvykti į pokalbį rugsėjo 3d., 14 val. į 112 kab.
Teisės klinikos vadovas doc. dr. Albertas Milinis
Teisės klinikoje Kauno rajono gyventojas konsultavosi dėl testamento sudarymo
Šią savaitę VDU Teisės klinikoje buvo konsultuotas Vincas Bačinskas. Klientui kilęs klausimas, ar sudarius testamentą pas notarą ir jį panaikinus bei sudarius antrąjį testamentą, pirmasis testamentas yra panaikinamas?
Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą testamentai yra skirstomi į rūšis: oficialieji ir asmeniniai. Oficialieji testamentai – tai testamentai, kurie sudaryti raštu dviem egzemplioriais ir patvirtinti notaro arba Lietuvos Respublikos konsulinio pareigūno atitinkamoje valstybėje. Asmeninis testamentas – tai testatoriaus ranka surašytas testamentas, kuriame nurodyta testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena), vieta ir kuris išreiškia testatoriaus valią ir yra jo pasirašytas. Asmeninis testamentas gali būti surašytas bet kokia kalba. Testamento sudarymo datos ir vietos ne nurodymas daro testamentą negaliojantį tik tuo atveju, jeigu testamento sudarymo datos ir vietos negalima nustatyti kitais būdais arba jos nėra aiškios iš kitų aplinkybių.
Pagal teismų praktiką testamentas – tai asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Testamentų, kaip vienašalių sandorių, sudarymui ir galiojimui taikytini bendrieji sandoriams (CK pirmosios knygos II dalis ,,Sandoriai“) ir specialieji – paveldėjimo teisės normų (CK 5.15–5.18 straipsniai, 5.28, 5.30 straipsniai, 5.35 straipsnis, kt.) – nustatyti reikalavimai. Testamentą testatorius sudaro laisva valia be prievartos, suklydimo (CK 5.18 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39-916/2018).
Remiantis Lietuvos Respublikos notariato įstatymu, notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Notaras taip pat gali būti civilinių ginčų taikinimo tarpininku (mediatoriumi), kai sprendžiami ginčai. Pagal minėto įstatymo 26 str. vieni iš notarų atliekamų notarinių veiksmų: 1) tvirtina sandorius, 2) išduoda paveldėjimo teisės liudijimus, 3) priima saugoti oficialiesiems testamentams prilyginamus testamentus ir asmeninius testamentus ir pan. Tokie notaro veiklos ypatumai lemia, kad jam taikomi didesnio atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimai, savo funkcijas jis turi atlikti, tiksliai laikydamasis notaro veiklą ir teisinius santykius, su kuriais susijęs atliekamas notarinis veiksmas, reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, o jeigu notarinio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų – atsisakyti atlikti tokį veiksmą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-43-378/2019).
Asmuo nuvykęs pas notarą gali sudaryti oficialųjį testamentą, kurį patvirtina notaras. Toks asmuo, remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu „Dėl Notarų imamo atlyginimo už notarinių veiksmų atlikimą, sandorių projektų parengimą, konsultacijas ir technines paslaugas laikinųjų dydžių patvirtinimo“ už testamento patvirtinimą privalo mokėti 5,79 – 28,96 Eur.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.35 str. 3 d. yra nurodyta, kad testatorius taip pat gali panaikinti oficialųjį testamentą, paduodamas pareiškimą sudaryto testamento saugotojui arba testamentą patvirtinusiai įstaigai. Pareiškime testatoriaus parašas turi būti paliudytas įstatymų nustatyta tvarka. To pačio straipsnio 2 d. yra nurodyta, kad vėliau sudarytas testamentas panaikina visą pirmesnį testamentą ar tą jo dalį, kuri prieštarauja vėliau sudarytam testamentui. Esamoje praktikoje sudarius oficialųjį testamentą šis testamentas yra panaikinamas pas tą patį notarą. Nuvykus pas notarą panaikinti sudaryto testamento yra pasirašomas pareiškimas dėl testamento panaikinimo. Tokiu atveju, apie testamento panaikinimą yra informuojamas Testamentų registras. Toks asmens valinis veiksmas reiškia, kad paveldėjimo santykiai pagal testamentą yra pasibaigę. Taigi, sudarant naują testamentą, po pirmojo testamento panaikinimo, pirmasis testamentas nustoja galioti.
Taip pat, teismų praktikoje yra nurodoma, kad testatorės valia sudaryti naują testamentą buvo išreikšta ir jai prašant panaikinti pirmąjį testamentą – nors notarė testatorei išaiškino antrojo testamento surašymo pasekmes, t. y. kad vėliau sudarytas testamentas panaikina visą pirmesnį testamentą – LR CK 5.35 str. 2 d., tačiau testatorė dėl pirmojo testamento panaikinimo surašė pareiškimą, kas tik dar kartą patvirtina jos valingą siekį panaikinti pirmąjį testamentą (Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-23-336/2014).
Teisės klinikoje konultavosi gyventoja dėl darbo santykių
2019-06-12 d. VDU Teisės klinikoje buvo konsultuota Vilija Jotkienė. Klientei kilęs klausimas, ar jai priklauso papildomos atostogos pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 138 str. 2 d. ir kaip elgtis, jei darbdavys atsisako darbuotojams suteikti papildomas atostogas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 138 str. 2 d. pagrindu.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 138 astr. 2 d. yra nurodyta, kad darbuotojams už ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą toje pačioje darbovietėje, už darbą sąlygomis, jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų ir tokių nukrypimų negalima pašalinti, ir už ypatingą darbų pobūdį suteikiamos papildomos atostogos. Papildomų atostogų trukmę, suteikimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Tai reiškia, kad darbuotojas pretenduojantis į papildomų atostogų suteikimą, pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 138 str. 2 d., turi atitikti dvi įstatymo keliamas sąlygas: 1) dirbti ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą; 2) ilgalaikis nepertraukiamas darbas toje pačioje darbovietėje. Nurodytina, kad šią įstatymo normą detalizuoja poįstatyminiai teisės aktai – Lietuvos Respublikos Vyriaustybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtintas Papildomų atsotogų trukmės, suteikimo sąlygų ir tvarkos aprašas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtintame Papildomų atostogų trukmės, suteikimo sąlygų ir tvarkos aprašo 2.1. punkte yra nurodyta, kad už ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą toje pačioje darbovietėje – darbuotojams, turintiems ilgesnį kaip 10 metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje pačioje darbovietėje, – 3 darbo dienos, už kiekvienų paskesnių 5 metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje pačioje darbovietėje – viena darbo diena. Į ilgalaikį nepertraukiamąjį darbo toje pačioje darbovietėje stažą, už kurį suteikiamos papildomos atostogos, įskaitomas faktiškai dirbtas laikas toje pačioje darbovietėje ir kiti laikotarpiai, nurodyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 4 dalyje. Pagal Papildomų atostogų trukmės, suteikimo sąlygų ir tvarkos aprašą matyti, kad ilgalaikiu nepertraukiamu darbu yra laikomas darbas, kada darbuotojas įmonėje dirba ilgiau kaip 10 metų.
Remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 125 str. atostogos gali būti: 1) kasmetinės; 2) tikslinės; 3) pailgintos, papildomos. Pagal Papildomų atostogų trukmės, suteikimo sąlygų ir tvarkos aprašo 4 punktą papildomos atostogos pridedamos prie kasmetinių atostogų ir gali būti šalių susitarimu suteikiamos kartu arba atskirai. Šalims nesutarus, šios atostogos suteikiamos kartu. Tai reiškia, kad darbuotojas ir darbdavys turi teisę susitarti, kad papildomos atostogos galėtų būti suteikiamos atskirai nuo kasmetinių atostogų. Kasmetinių atostogų ir atostoginių išmokėjimą darbuotojams reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 125 str. – 130 str. Kalbant apie kasmetinių atostogų suteikimą, darbuotojams svarbiausia žinoti, kad: 1) darbuotojams suteikiamos ne mažiau kaip dvidešimt darbo dienų (jeigu dirbama penkias darbo dienas per savaitę) arba ne mažiau kaip dvidešimt keturių darbo dienų (jeigu dirbama šešias darbo dienas per savaitę) kasmetinės atostogos. Jeigu darbo dienų per savaitę skaičius yra mažesnis arba skirtingas, darbuotojui turi būti suteiktos ne trumpesnės kaip keturių savaičių trukmės atostogos; 2) kasmetinės atostogos turi būti suteikiamos bent kartą per darbo metus. Bent viena iš kasmetinių atostogų dalių negali būti trumpesnė kaip dešimt darbo dienų arba ne mažiau kaip dvylika darbo dienų (jeigu dirbama šešias darbo dienas per savaitę), o jeigu darbo dienų per savaitę skaičius yra mažesnis arba skirtingas, atostogų dalis negali būti trumpesnė kaip dvi savaitės; 3) už pirmuosius darbo metus visos kasmetinės atostogos paprastai suteikiamos išdirbus bent pusę darbo metams tenkančių darbo dienų skaičiaus. Nesuėjus šešiems nepertraukiamojo darbo mėnesiams, darbuotojo prašymu kasmetinės atostogos suteikiamos: nėščioms darbuotojoms prieš nėštumo ir gimdymo atostogas arba po jų, tėvams jų vaiko motinos nėštumo ir gimdymo atostogų metu, prieš tėvystės atostogas arba po jų, darbovietėje taikomų vasaros atostogų metu, mokyklų pedagogams pirmaisiais darbo metais kasmetinės atostogos suteikiamos mokinių ir studentų vasaros atostogų metu, nepaisant to, kada šie pedagogai pradėjo dirbti toje mokykloje, kitais darbo teisės normų nustatytais atvejais.
Taip pat, atkreiptinas dėmesys, jog darbdavys įformina kasmetines atostogas darbuotojui pagal darbdavio nustatytą tvarką (LR DK 128 str. 6 d.). Kasmetinių atostogų suteikimo eilė darbovietėje sudaroma, atsižvelgiant į šių darbuotojų pageidavimus (prioriteto tvarka) (LR DK 128 str. 4 d.). Dažnai praktikoje tai yra darbuotojams suteikiamų kasmetinių atostogų grafikas.
Teisė į atostogas į reglamentuojama ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 49 str., kuriame nurodyta, kad kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas. Taip pat, asmenų teisę į poilsį yra skelbiama ir užtikrinama tarptautinės teisės normomis. Pavyzdžiui, Generalinės Asamblėjos priimtoje ir paskelbtoje 1948 m. gruodžio 10 d. Visuotinėję žmogaus teisių deklaracijos 24 str. yra nurodyta, kad kiekvienas turi teisę į poilsį ir laisvalaikį, taip pat į pagrįstą darbo valandų ribojimą ir periodines mokamas atostogas.
Pagal teismų praktiką darbo teisinių santykių kontekste pripažįstama, kad darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga, nes jos kyla iš materialiųjų teisinių santykių, kurių subjektų galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis yra ribotos. Šalių padėtis darbo ginče nelygiavertė – darbdavys socialiniu ir ekonominiu aspektu yra nepalyginamai stipresnė šalis, o ginčo baigtis dažniausiai susijusi su darbuotojo ir (ar) jo šeimos pragyvenimo šaltiniu, todėl sukelia socialinę įtampą, tai turi įtakos visuomenės interesams. Atsižvelgiant į tai, tam tikrų darbo bylų nagrinėjimo ypatumų, tarp jų – teismo pareigos būti aktyviam, įtvirtinimu siekta užtikrinti būtent tos darbo ginčo šalies, kuri socialiniu ir ekonominiu požiūriu šiuose santykiuose vertintina kaip silpnesnė, interesų adekvačią apsaugą. Teismas darbo bylose privalo būti aktyvus siekdamas apsaugoti visų pirma privatų darbuotojo, kartu – viešąjį interesą. Iš darbo santykių kylančiose bylose subjektai, neturėdami galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis, negali to daryti ir civiliniame procese. Dėl to darbo ginčai įstatymų leidėjo išskiriami iš kitų civilinių ginčų, jų nagrinėjimui nustatant tam tikras išimtis. Darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kurioje bendrieji civilinio proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų: įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga tam tikrus klausimus spręsti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje D. D. v. UAB „Versupis“, bylos Nr. 3K-3-113/2005; 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. UAB „Teniso pasaulis“, bylos Nr. 3K-3-384/2011).
Esant teisinei problemai, kad darbdavys nesuteikia darbuotojui papildomų atostogų Lietuvos Respublikos darbo kodekso 138 str. 2 d. pagrindu, darbuotojui, pirmiausiai yra rekomenduojama raštu kreiptis į įmonės buhalterę, dėl kasmetinių ir papildomų atostogų tikslaus skaičiaus sužinojimo. Taip pat, darbdaviui nesuteikiant papildomų atostogų, raštu kreiptis į įmonės valdymo organus su prašymu motyvuotai paaiškinti atsisakymo pasinaudoti papildomomis atostogomis, priežastis.
Teisės klinikos studentai konsultavo gyventojus dėl transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties
Klientas kreipėsi į teisės kliniką klausdamas, kaip įsigijus automobilį ir buvusiam savininkui atsisakius apie tai pranešti VĮ Regitrai motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių nustatyta tvarka jį priregistruoti, jog būtų galima teisėtai jį eksploatuoti.
Šiuo klausimu Vilniaus rajono apylinkės teismas pasisakė, jog pagal CK 4.98 str. savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, o CK 1.138 str. numato civilinių teisių gynimo būdus, įskaitant prievolės įvykdymą natūra. Nagrinėtu atveju ieškovas prašė įpareigoti atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su automobilio pirkimo – pardavimo sutarties sudarymu, o būtent įpareigoti atsakovą įregistruoti automobilį VĮ „Regitra“ ieškovo vardu. Nors transporto priemonės įregistravimas VĮ „Regitra“ nėra būtina pirkimo – pardavimo sutarties sąlyga, tačiau transporto priemonės įregistravimas savininko vardu turi teisinę reikšmę, kadangi su juo siejama kitų teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimo galimybė, savininko teisės nekliudomai valdyti, naudotis ir disponuoti jam teisėtai priklausančiu automobiliu įgyvendinimas ir užtikrinimas.
Vadovaujantis LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymų motorinės transporto priemonės registracija yra svarbi ir be kita ko, teisiškai reikšminga procedūra, kurią sudaro motorinės transporto priemonės tapatumo nustatymas, jos duomenų įrašymas į Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registrą, leidimo dalyvauti viešajame eisme būtinų sąlygų atitikimo patikrinimas, valstybinio registracijos numerio ženklų ir dokumento, liudijančio apie transporto priemonės įregistravimą, išdavimas ir kurią baigus įgyjamas leidimas motorinei transporto priemonei dalyvauti viešajame eisme (2 str. 33 p.). Pagaliau, nagrinėjamu reikalavimu ieškovas siekia, kad viešame registre esantys duomenys apie transporto priemonę, įskatinat ir jos savininką, atitiktų tikrąją teisinę padėtį.
Vadovaujantis LR Vidaus reikalų ministro 2001-05-25 įsakymu Nr. 260 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 72.3 p. pasikeitus transporto priemonės valdytojui, valdytojo ar transporto priemonės duomenims – pareiškėjas privalo kreiptis į VĮ „Regitra“ dėl įregistruotų duomenų keitimo per 15 dienų nuo įregistruotų duomenų pasikeitimo. Pagal Taisyklių 73 p. galimi trys pasikeitusio transporto priemonės valdytojo duomenų registravimo atvejai: 1) kai buvusio ir naujo transporto priemonės valdytojų vardu veikiantys pareiškėjai į VĮ „Regitra“ padalinį atvyksta kartu ir užpildo bendrą prašymą, pateikdami reikalingus dokumentus; 2) kai buvusio ir naujo transporto priemonės valdytojų vardu veikiantys pareiškėjai į VĮ „Regitra“ kreipiasi atskirai; 3) kai į VĮ „Regitra“ kreipiasi tik naujo transporto priemonės valdytojo vardu veikiantis pareiškėjas.
Nors teisių ir faktų, nagrinėtu atveju – pačios pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo fakto pripažinimas teismo sprendimu būtų pakankamas pagrindas ieškovui pačiam kreiptis į VĮ „Regitra“ dėl nuosavybės teisių į ginčo automobilį įregistravimo Taisyklių 77 p. nustatyta tvarka, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas, pasinaudodamas dispozityvumo civilinėje teisėje bei civiliniame procese principu, pareiškė ieškinį ne dėl teisių pripažinimo (nors pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo faktas konstatuojamas teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje, kaip būtina sąlyga ieškovo reikalavimui patenkinti), o dėl priteisimo, t.y. atsakovo įpareigojimo atlikti tam tikrus teisiškai reikšmingus veiksmus, todėl taikytinas antrasis iš nurodytų transporto priemonės valdytojo duomenų registravimo atvejų – atsakovas D. C. įpareigotinas kreiptis į VĮ „Regitra“ atskirai Taisyklių 75 p. nustatyta tvarka, t.y. pateikiant VĮ „Regitra“ generalinio direktoriaus patvirtintos formos pranešimą-deklaraciją, nurodant nuosavybės teisės į transporto priemonę perdavimo datą, transporto priemonę perėmusio Lietuvos Respublikos gyventojo ar Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės, įstaigos, organizacijos duomenis ir kitą informaciją bei pridedant kitus Taisyklėse nurodytus būtinus dokumentus.
Taigi, klientas gali kreiptis į teismą ir savo teises apginti dviem būdais – prašydamas pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo faktą pripažinti teismo sprendimo ir įregistruoti automobilį Taisyklių 77 punkte nustatyta tvarka arba prašydamas teismą įpareigoti atsakovą kreiptis į VĮ „Regitra“ atskirai Taisyklių 75 p. nustatyta tvarka.
Gegužės 24 d. teisės klinikos studentai teiks teisines konsultacijas Raudondvario seniūnijos gyventojams
2019 m. gegužės 24 d. Kauno rajono savivaldybės administracijos Raudondvario seniūnijos patalpose (Instituto g. 1A, Raudondvario k., Kauno r.) bus teikiamos nemokamos teisinės konsultacijos smulkiam ir vidutiniam verslui, kitoms ne pelno siekiančioms organizacijoms ir piliečiams. Konsultacijas teiks VDU Teisės fakulteto, Teisės klinikos studentai, vadovaujant teisininkams profesionalams. Konsultacijoje dalyvaus Teisės klinikos vadovas, ilgametis teisininkas praktikas, VDU Teisės fakulteto doc. dr. Albertas Milinis.
Konsultacijoms kviečiame registruotis telefonu (837) 751044. Registruojantis būtina nurodyti kokiais klausimais ketinama konsultuotis (pvz. mokesčiai, įmonės kūrimo, žalos atlyginimo, šeimos teisės ir pan.). Taip pat, trumpai reikalinga išdėstyti iškilusią problemą. Papildomai informuojame, kad Teisės klinikos studentai teisinių dokumentų teismams ir ikiteisminio tyrimo institucijoms neruošia.
Registracija konsultacijoms vykdoma iki 2019 m. gegužės 22 d.
Maloniai kviečiame pasinaudoti puikia galimybe gauti pirminę nemokamą teisinę pagalbą.
Teisės klinikos studentai konsultavo gyventojus dėl privalomos palikimo dalies
Klientui kilo klausimas kokia yra tvarka dėl privalomos palikimo dalies numatytos Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse.
CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau. Išlaikymo reikalingumas yra preziumuojamas, kai toks asmuo palikėjo mirties dieną yra nepilnametis, nedarbingas dėl savo amžiaus (sulaukęs senatvės pensijos amžiaus) ar sveikatos būklės (invalidumas), taip pat jeigu jis yra palikėjo sutuoktinis ir augina bendrą savo ir palikėjo nepilnametį vaiką. Be to, išlaikymo reikalingumas palikėjo mirties dieną CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytiems asmenims yra preziumuojamas ir tada, kada įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš palikėjo šiems asmenims buvo priteistas išlaikymas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog prie apibrėžto asmenų rato priskirtini ir palikėjo vaikai, gimę po jo mirties. Taigi, esant šioms aplinkybėms, CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytiems asmenims teisė į privalomąją palikimo dalį yra preziumuojama, ir įstatymo nustatyta tvarka į priklausančią privalomąją palikimo dalį jiems turi būti išduodamas paveldėjimo teisės liudijimas. Jei įpėdiniams pagal įstatymą arba pagal testamentą paveldėjimo teisės liudijimai įstatymo nustatyta tvarka dar nėra išduoti, asmuo, pretenduojantis į palikimą, per trijų mėnesių terminą nuo palikimo atsiradimo dienos gali kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę fakto nustatymo.
Taip pat, asmuo, pretenduojantis į privalomą palikimo dalį, per anksčiau minėtą trijų mėnesių terminą kreiptis į teismą su ieškiniu bendrais pagrindais gali ir prieš tai nesikreipęs į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę fakto nustatymo.
Ši pateikta informacija yra bendrojo pobūdžio ir jei jūs ieškote tikslesnės informacijos, kreipkitės nemokamai į VDU Teisės Kliniką individualiai konsultacijai.
Teisės klinikos studentai konsultavo smulkų verlą Kauno mokslo ir technologijų parke
Šią savaitę į VDU Teisės kliniką kreipėsi klientės norėdamos sužinoti į ką svarbu atkreipti dėmesį siekiant apsaugoti įmonės komercinę paslaptį ateityje keičiantis darbuotojams? Į klientės klausimą atsako VDU Teisės klinikos konsultantė Evelina Laukytė.
Įmonėje siekiant teisinės apsaugos tam, kad besikeičiantys darbuotojai neatskleistų konfidencialios informacijos rekomenduotina sudaryti susitarimą su jais dėl įmonės komercinės paslapties. Toliau pateiksiu teismų praktikoje suformuluotą komercinės paslapties apibrėžimą ir privalomus reikalavimus informacijai tam, kad ją būtų galima pripažinti komercine paslaptimi.
Komercinei paslapčiai nekeliami naujumo reikalavimai, bet, skirtingai nei kiti pramoninės nuosavybės objektai, pvz., patentai, dizainas ir kita, komercinė paslaptis turi būti neišviešinta, slapta. Informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami reikalavimai, nustatyti CK 1.116 straipsnio 1 dalyje, iš esmės yra trys:
• Slaptumas
• vertingumas ir
• protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti.
Slaptumas ir vertingumas aiškinami kartu, nes informacija turi komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, o ją turinčiam asmeniui ši informacija sukuria konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Taigi tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, kad ji būtų tik slapta, – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir kita.
Kalbant apie protingas pastangas, nukreiptas konfidencialiai informacijai išsaugoti Jums, kaip įmonės vadovui, svarbu žinoti, kad Lietuvos aukščiausiasis teismas formuoja tokią praktiką, kad informacija turi būti saugoma, bet jos slaptumo užtikrinimo poreikio laipsnis neturėtų būti suabsoliutintas. Tai turi būti protingos, bet neypatingos pastangos.
Vadinasi, komercinę paslaptį sudarančių duomenų apsaugai skirti veiksmai neprivalo būti ypatingi, o komercinės paslapties apsaugos priemonės neturėtų pernelyg apsunkinti asmens ūkinės komercinės veiklos vykdymo ir reikalauti neproporcingų finansinių, žmogiškųjų ar kitokių išteklių. Nepaisant to, svarbu įvertinti tai, kad kuo vertingesnė konkreti komercinę paslaptį sudaranti informacija, tuo intensyvesni turi būti jos savininko veiksmai šiai informacijai saugoti, kad ši apsauga teismo būtų pripažinta protinga.
Taip pat informacijos savininkas turėtų sudaryti sąlygas kitiems asmenims, pavyzdžiui, darbuotojams aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti, kad atitinkama informacija yra slapta, jis taip pat turi sukurti tvarką, kaip su šia informacija susipažinti, užtikrinti jos laikymąsi. Be minėtų reikalavimų, turi būti protingai apibrėžiamas asmenų, kuriems komercinė paslaptis teisėtai atskleidžiama, ratas – neturi egzistuoti galimybių susipažinti su komercine paslaptimi tiems asmenims, kuriems tai objektyviai nėra reikalinga. Fizine prasme – nebūtina, kad tai, kas atitinkamoje įmonėje yra komercinė paslaptis, būtų nurodyta viename materialiame arba elektroniniame dokumente. Pagal įstatymą tai, kas laikoma komercine paslaptimi nustato įmonės valdymo organai.
Komercinės paslapties savininkas šiuo atveju turi teisę pats pasirinkti, kokiu būdu asmenims (įskaitant darbuotojus), kurių atliekamos funkcijos reikalauja susipažinti su komercinę paslaptį sudarančia informacija, bus suformuotas aiškus ir nedviprasmiškas suvokimas, kad atitinkami duomenys yra įmonės komercinė paslaptis. Svarbu tai, kad pasirinktas būdas leistų vienareikšmiškai nustatyti ir fiksuoti tam tikro asmens žinojimo apie tai, kas yra komercinė paslaptis, faktą.
Be, to svarbu žinoti ,jog komercinę paslaptį sudaranti informacija yra saugoma ne vien nuo jos įgijimo ar išviešinimo, bet ir nuo jos neteisėto naudojimo. Neteisėtas komercinę paslaptį sudarančios informacijos naudojimas CK 1.116 straipsnio 4 dalies prasme sudaro savarankišką neteisėtą veiksmą. Už neteisėtą komercinę paslaptį sudarančios informacijos naudojimą teisinė atsakomybė kyla visiems neteisėtai informaciją panaudojusiems asmenims – atsako tiek buvę ir esami komercinės paslapties savininko darbuotojai ir kitokių sutarčių šalys, tiek asmenys, kurių sutartiniai santykiai su informacijos savininku nesaisto.
Asmenys, kuriems teisinė atsakomybė kyla už neteisėtą komercinės paslapties įgijimą, privalo atlyginti nuostolius, kuriuos šiuo atveju sudaro komercinės paslapties savininko patirtos išlaidos sukurti, tobulinti ir naudoti komercinę paslaptį (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos (netiesioginiai nuostoliai).