Kviečiame Jus prisijungti prie mūsų fakulteto Teisės klinikos
Laba diena mieli studentai,
Klinika jau vykdo savo veiklą kelinti metai. Joje dalyvavusių Jūsų kolegų atsiliepimai yra tikrai geri ir daugelis jų jau sėkmingai dirba savarankišką teisinį darbą įvairiose teisinėse ar valstybinėse institucijose. Prioritetas įsidarbinti buvo jų aktyvus dalyvavimas Klinikos veikloje.
Mūsų tikslas yra – teikti nemokamas teisine konsultacijas smulkiam ir vidutiniam verslui, ne pelno siekiančioms organizacijoms ir piliečiams. Konsultacijas teiksite Jūs savarankiškai, na o mes dėstytojai Jums padėsime ir patarsime. Veikla klinikoje gana plati ir įdomi. Jūs būsite praktiškai supažindinti su teisinių institucijų veikla, įgysite praktinių įgūdžių bendraudami su žmonėmis ir teikdami jiems teisines konsultacijas, o tuo pačiu įgytas fakultete teorines žinias išmoksite taikyti praktikoje. Ne veltui yra sakoma- teorija be praktikos kaip paukštis be sparnų.
Be to veikla Klinikoje Jums užkaitoma kaip praktika (gaunate 16 kreditų). Plačiau apie mūsų veiklą galite pasidomėti fakulteto ir mūsų Klinikos internetiniuose puslapiuose. Prašyčiau Jūsų paskubėti apsispręsti nes vietų skaičius Klinikoje yra ribotas.
Norinčius prisijungti prie mūsų prašyčiau atvykti į pokalbį rugsėjo 3d., 14 val. į 112 kab.
Teisės klinikos vadovas doc. dr. Albertas Milinis
Teisės klinikoje Kauno rajono gyventojas konsultavosi dėl testamento sudarymo
Šią savaitę VDU Teisės klinikoje buvo konsultuotas Vincas Bačinskas. Klientui kilęs klausimas, ar sudarius testamentą pas notarą ir jį panaikinus bei sudarius antrąjį testamentą, pirmasis testamentas yra panaikinamas?
Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą testamentai yra skirstomi į rūšis: oficialieji ir asmeniniai. Oficialieji testamentai – tai testamentai, kurie sudaryti raštu dviem egzemplioriais ir patvirtinti notaro arba Lietuvos Respublikos konsulinio pareigūno atitinkamoje valstybėje. Asmeninis testamentas – tai testatoriaus ranka surašytas testamentas, kuriame nurodyta testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena), vieta ir kuris išreiškia testatoriaus valią ir yra jo pasirašytas. Asmeninis testamentas gali būti surašytas bet kokia kalba. Testamento sudarymo datos ir vietos ne nurodymas daro testamentą negaliojantį tik tuo atveju, jeigu testamento sudarymo datos ir vietos negalima nustatyti kitais būdais arba jos nėra aiškios iš kitų aplinkybių.
Pagal teismų praktiką testamentas – tai asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Testamentų, kaip vienašalių sandorių, sudarymui ir galiojimui taikytini bendrieji sandoriams (CK pirmosios knygos II dalis ,,Sandoriai“) ir specialieji – paveldėjimo teisės normų (CK 5.15–5.18 straipsniai, 5.28, 5.30 straipsniai, 5.35 straipsnis, kt.) – nustatyti reikalavimai. Testamentą testatorius sudaro laisva valia be prievartos, suklydimo (CK 5.18 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39-916/2018).
Remiantis Lietuvos Respublikos notariato įstatymu, notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Notaras taip pat gali būti civilinių ginčų taikinimo tarpininku (mediatoriumi), kai sprendžiami ginčai. Pagal minėto įstatymo 26 str. vieni iš notarų atliekamų notarinių veiksmų: 1) tvirtina sandorius, 2) išduoda paveldėjimo teisės liudijimus, 3) priima saugoti oficialiesiems testamentams prilyginamus testamentus ir asmeninius testamentus ir pan. Tokie notaro veiklos ypatumai lemia, kad jam taikomi didesnio atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimai, savo funkcijas jis turi atlikti, tiksliai laikydamasis notaro veiklą ir teisinius santykius, su kuriais susijęs atliekamas notarinis veiksmas, reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, o jeigu notarinio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų – atsisakyti atlikti tokį veiksmą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-43-378/2019).
Asmuo nuvykęs pas notarą gali sudaryti oficialųjį testamentą, kurį patvirtina notaras. Toks asmuo, remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu „Dėl Notarų imamo atlyginimo už notarinių veiksmų atlikimą, sandorių projektų parengimą, konsultacijas ir technines paslaugas laikinųjų dydžių patvirtinimo“ už testamento patvirtinimą privalo mokėti 5,79 – 28,96 Eur.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.35 str. 3 d. yra nurodyta, kad testatorius taip pat gali panaikinti oficialųjį testamentą, paduodamas pareiškimą sudaryto testamento saugotojui arba testamentą patvirtinusiai įstaigai. Pareiškime testatoriaus parašas turi būti paliudytas įstatymų nustatyta tvarka. To pačio straipsnio 2 d. yra nurodyta, kad vėliau sudarytas testamentas panaikina visą pirmesnį testamentą ar tą jo dalį, kuri prieštarauja vėliau sudarytam testamentui. Esamoje praktikoje sudarius oficialųjį testamentą šis testamentas yra panaikinamas pas tą patį notarą. Nuvykus pas notarą panaikinti sudaryto testamento yra pasirašomas pareiškimas dėl testamento panaikinimo. Tokiu atveju, apie testamento panaikinimą yra informuojamas Testamentų registras. Toks asmens valinis veiksmas reiškia, kad paveldėjimo santykiai pagal testamentą yra pasibaigę. Taigi, sudarant naują testamentą, po pirmojo testamento panaikinimo, pirmasis testamentas nustoja galioti.
Taip pat, teismų praktikoje yra nurodoma, kad testatorės valia sudaryti naują testamentą buvo išreikšta ir jai prašant panaikinti pirmąjį testamentą – nors notarė testatorei išaiškino antrojo testamento surašymo pasekmes, t. y. kad vėliau sudarytas testamentas panaikina visą pirmesnį testamentą – LR CK 5.35 str. 2 d., tačiau testatorė dėl pirmojo testamento panaikinimo surašė pareiškimą, kas tik dar kartą patvirtina jos valingą siekį panaikinti pirmąjį testamentą (Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-23-336/2014).
Teisės klinikoje konultavosi gyventoja dėl darbo santykių
2019-06-12 d. VDU Teisės klinikoje buvo konsultuota Vilija Jotkienė. Klientei kilęs klausimas, ar jai priklauso papildomos atostogos pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 138 str. 2 d. ir kaip elgtis, jei darbdavys atsisako darbuotojams suteikti papildomas atostogas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 138 str. 2 d. pagrindu.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 138 astr. 2 d. yra nurodyta, kad darbuotojams už ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą toje pačioje darbovietėje, už darbą sąlygomis, jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų ir tokių nukrypimų negalima pašalinti, ir už ypatingą darbų pobūdį suteikiamos papildomos atostogos. Papildomų atostogų trukmę, suteikimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Tai reiškia, kad darbuotojas pretenduojantis į papildomų atostogų suteikimą, pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 138 str. 2 d., turi atitikti dvi įstatymo keliamas sąlygas: 1) dirbti ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą; 2) ilgalaikis nepertraukiamas darbas toje pačioje darbovietėje. Nurodytina, kad šią įstatymo normą detalizuoja poįstatyminiai teisės aktai – Lietuvos Respublikos Vyriaustybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtintas Papildomų atsotogų trukmės, suteikimo sąlygų ir tvarkos aprašas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtintame Papildomų atostogų trukmės, suteikimo sąlygų ir tvarkos aprašo 2.1. punkte yra nurodyta, kad už ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą toje pačioje darbovietėje – darbuotojams, turintiems ilgesnį kaip 10 metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje pačioje darbovietėje, – 3 darbo dienos, už kiekvienų paskesnių 5 metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje pačioje darbovietėje – viena darbo diena. Į ilgalaikį nepertraukiamąjį darbo toje pačioje darbovietėje stažą, už kurį suteikiamos papildomos atostogos, įskaitomas faktiškai dirbtas laikas toje pačioje darbovietėje ir kiti laikotarpiai, nurodyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 4 dalyje. Pagal Papildomų atostogų trukmės, suteikimo sąlygų ir tvarkos aprašą matyti, kad ilgalaikiu nepertraukiamu darbu yra laikomas darbas, kada darbuotojas įmonėje dirba ilgiau kaip 10 metų.
Remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 125 str. atostogos gali būti: 1) kasmetinės; 2) tikslinės; 3) pailgintos, papildomos. Pagal Papildomų atostogų trukmės, suteikimo sąlygų ir tvarkos aprašo 4 punktą papildomos atostogos pridedamos prie kasmetinių atostogų ir gali būti šalių susitarimu suteikiamos kartu arba atskirai. Šalims nesutarus, šios atostogos suteikiamos kartu. Tai reiškia, kad darbuotojas ir darbdavys turi teisę susitarti, kad papildomos atostogos galėtų būti suteikiamos atskirai nuo kasmetinių atostogų. Kasmetinių atostogų ir atostoginių išmokėjimą darbuotojams reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 125 str. – 130 str. Kalbant apie kasmetinių atostogų suteikimą, darbuotojams svarbiausia žinoti, kad: 1) darbuotojams suteikiamos ne mažiau kaip dvidešimt darbo dienų (jeigu dirbama penkias darbo dienas per savaitę) arba ne mažiau kaip dvidešimt keturių darbo dienų (jeigu dirbama šešias darbo dienas per savaitę) kasmetinės atostogos. Jeigu darbo dienų per savaitę skaičius yra mažesnis arba skirtingas, darbuotojui turi būti suteiktos ne trumpesnės kaip keturių savaičių trukmės atostogos; 2) kasmetinės atostogos turi būti suteikiamos bent kartą per darbo metus. Bent viena iš kasmetinių atostogų dalių negali būti trumpesnė kaip dešimt darbo dienų arba ne mažiau kaip dvylika darbo dienų (jeigu dirbama šešias darbo dienas per savaitę), o jeigu darbo dienų per savaitę skaičius yra mažesnis arba skirtingas, atostogų dalis negali būti trumpesnė kaip dvi savaitės; 3) už pirmuosius darbo metus visos kasmetinės atostogos paprastai suteikiamos išdirbus bent pusę darbo metams tenkančių darbo dienų skaičiaus. Nesuėjus šešiems nepertraukiamojo darbo mėnesiams, darbuotojo prašymu kasmetinės atostogos suteikiamos: nėščioms darbuotojoms prieš nėštumo ir gimdymo atostogas arba po jų, tėvams jų vaiko motinos nėštumo ir gimdymo atostogų metu, prieš tėvystės atostogas arba po jų, darbovietėje taikomų vasaros atostogų metu, mokyklų pedagogams pirmaisiais darbo metais kasmetinės atostogos suteikiamos mokinių ir studentų vasaros atostogų metu, nepaisant to, kada šie pedagogai pradėjo dirbti toje mokykloje, kitais darbo teisės normų nustatytais atvejais.
Taip pat, atkreiptinas dėmesys, jog darbdavys įformina kasmetines atostogas darbuotojui pagal darbdavio nustatytą tvarką (LR DK 128 str. 6 d.). Kasmetinių atostogų suteikimo eilė darbovietėje sudaroma, atsižvelgiant į šių darbuotojų pageidavimus (prioriteto tvarka) (LR DK 128 str. 4 d.). Dažnai praktikoje tai yra darbuotojams suteikiamų kasmetinių atostogų grafikas.
Teisė į atostogas į reglamentuojama ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 49 str., kuriame nurodyta, kad kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas. Taip pat, asmenų teisę į poilsį yra skelbiama ir užtikrinama tarptautinės teisės normomis. Pavyzdžiui, Generalinės Asamblėjos priimtoje ir paskelbtoje 1948 m. gruodžio 10 d. Visuotinėję žmogaus teisių deklaracijos 24 str. yra nurodyta, kad kiekvienas turi teisę į poilsį ir laisvalaikį, taip pat į pagrįstą darbo valandų ribojimą ir periodines mokamas atostogas.
Pagal teismų praktiką darbo teisinių santykių kontekste pripažįstama, kad darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga, nes jos kyla iš materialiųjų teisinių santykių, kurių subjektų galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis yra ribotos. Šalių padėtis darbo ginče nelygiavertė – darbdavys socialiniu ir ekonominiu aspektu yra nepalyginamai stipresnė šalis, o ginčo baigtis dažniausiai susijusi su darbuotojo ir (ar) jo šeimos pragyvenimo šaltiniu, todėl sukelia socialinę įtampą, tai turi įtakos visuomenės interesams. Atsižvelgiant į tai, tam tikrų darbo bylų nagrinėjimo ypatumų, tarp jų – teismo pareigos būti aktyviam, įtvirtinimu siekta užtikrinti būtent tos darbo ginčo šalies, kuri socialiniu ir ekonominiu požiūriu šiuose santykiuose vertintina kaip silpnesnė, interesų adekvačią apsaugą. Teismas darbo bylose privalo būti aktyvus siekdamas apsaugoti visų pirma privatų darbuotojo, kartu – viešąjį interesą. Iš darbo santykių kylančiose bylose subjektai, neturėdami galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis, negali to daryti ir civiliniame procese. Dėl to darbo ginčai įstatymų leidėjo išskiriami iš kitų civilinių ginčų, jų nagrinėjimui nustatant tam tikras išimtis. Darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kurioje bendrieji civilinio proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų: įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga tam tikrus klausimus spręsti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje D. D. v. UAB „Versupis“, bylos Nr. 3K-3-113/2005; 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. UAB „Teniso pasaulis“, bylos Nr. 3K-3-384/2011).
Esant teisinei problemai, kad darbdavys nesuteikia darbuotojui papildomų atostogų Lietuvos Respublikos darbo kodekso 138 str. 2 d. pagrindu, darbuotojui, pirmiausiai yra rekomenduojama raštu kreiptis į įmonės buhalterę, dėl kasmetinių ir papildomų atostogų tikslaus skaičiaus sužinojimo. Taip pat, darbdaviui nesuteikiant papildomų atostogų, raštu kreiptis į įmonės valdymo organus su prašymu motyvuotai paaiškinti atsisakymo pasinaudoti papildomomis atostogomis, priežastis.
Teisės klinikos studentai konsultavo gyventojus dėl transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties
Klientas kreipėsi į teisės kliniką klausdamas, kaip įsigijus automobilį ir buvusiam savininkui atsisakius apie tai pranešti VĮ Regitrai motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių nustatyta tvarka jį priregistruoti, jog būtų galima teisėtai jį eksploatuoti.
Šiuo klausimu Vilniaus rajono apylinkės teismas pasisakė, jog pagal CK 4.98 str. savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, o CK 1.138 str. numato civilinių teisių gynimo būdus, įskaitant prievolės įvykdymą natūra. Nagrinėtu atveju ieškovas prašė įpareigoti atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su automobilio pirkimo – pardavimo sutarties sudarymu, o būtent įpareigoti atsakovą įregistruoti automobilį VĮ „Regitra“ ieškovo vardu. Nors transporto priemonės įregistravimas VĮ „Regitra“ nėra būtina pirkimo – pardavimo sutarties sąlyga, tačiau transporto priemonės įregistravimas savininko vardu turi teisinę reikšmę, kadangi su juo siejama kitų teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimo galimybė, savininko teisės nekliudomai valdyti, naudotis ir disponuoti jam teisėtai priklausančiu automobiliu įgyvendinimas ir užtikrinimas.
Vadovaujantis LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymų motorinės transporto priemonės registracija yra svarbi ir be kita ko, teisiškai reikšminga procedūra, kurią sudaro motorinės transporto priemonės tapatumo nustatymas, jos duomenų įrašymas į Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registrą, leidimo dalyvauti viešajame eisme būtinų sąlygų atitikimo patikrinimas, valstybinio registracijos numerio ženklų ir dokumento, liudijančio apie transporto priemonės įregistravimą, išdavimas ir kurią baigus įgyjamas leidimas motorinei transporto priemonei dalyvauti viešajame eisme (2 str. 33 p.). Pagaliau, nagrinėjamu reikalavimu ieškovas siekia, kad viešame registre esantys duomenys apie transporto priemonę, įskatinat ir jos savininką, atitiktų tikrąją teisinę padėtį.
Vadovaujantis LR Vidaus reikalų ministro 2001-05-25 įsakymu Nr. 260 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 72.3 p. pasikeitus transporto priemonės valdytojui, valdytojo ar transporto priemonės duomenims – pareiškėjas privalo kreiptis į VĮ „Regitra“ dėl įregistruotų duomenų keitimo per 15 dienų nuo įregistruotų duomenų pasikeitimo. Pagal Taisyklių 73 p. galimi trys pasikeitusio transporto priemonės valdytojo duomenų registravimo atvejai: 1) kai buvusio ir naujo transporto priemonės valdytojų vardu veikiantys pareiškėjai į VĮ „Regitra“ padalinį atvyksta kartu ir užpildo bendrą prašymą, pateikdami reikalingus dokumentus; 2) kai buvusio ir naujo transporto priemonės valdytojų vardu veikiantys pareiškėjai į VĮ „Regitra“ kreipiasi atskirai; 3) kai į VĮ „Regitra“ kreipiasi tik naujo transporto priemonės valdytojo vardu veikiantis pareiškėjas.
Nors teisių ir faktų, nagrinėtu atveju – pačios pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo fakto pripažinimas teismo sprendimu būtų pakankamas pagrindas ieškovui pačiam kreiptis į VĮ „Regitra“ dėl nuosavybės teisių į ginčo automobilį įregistravimo Taisyklių 77 p. nustatyta tvarka, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas, pasinaudodamas dispozityvumo civilinėje teisėje bei civiliniame procese principu, pareiškė ieškinį ne dėl teisių pripažinimo (nors pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo faktas konstatuojamas teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje, kaip būtina sąlyga ieškovo reikalavimui patenkinti), o dėl priteisimo, t.y. atsakovo įpareigojimo atlikti tam tikrus teisiškai reikšmingus veiksmus, todėl taikytinas antrasis iš nurodytų transporto priemonės valdytojo duomenų registravimo atvejų – atsakovas D. C. įpareigotinas kreiptis į VĮ „Regitra“ atskirai Taisyklių 75 p. nustatyta tvarka, t.y. pateikiant VĮ „Regitra“ generalinio direktoriaus patvirtintos formos pranešimą-deklaraciją, nurodant nuosavybės teisės į transporto priemonę perdavimo datą, transporto priemonę perėmusio Lietuvos Respublikos gyventojo ar Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės, įstaigos, organizacijos duomenis ir kitą informaciją bei pridedant kitus Taisyklėse nurodytus būtinus dokumentus.
Taigi, klientas gali kreiptis į teismą ir savo teises apginti dviem būdais – prašydamas pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo faktą pripažinti teismo sprendimo ir įregistruoti automobilį Taisyklių 77 punkte nustatyta tvarka arba prašydamas teismą įpareigoti atsakovą kreiptis į VĮ „Regitra“ atskirai Taisyklių 75 p. nustatyta tvarka.
Gegužės 24 d. teisės klinikos studentai teiks teisines konsultacijas Raudondvario seniūnijos gyventojams
2019 m. gegužės 24 d. Kauno rajono savivaldybės administracijos Raudondvario seniūnijos patalpose (Instituto g. 1A, Raudondvario k., Kauno r.) bus teikiamos nemokamos teisinės konsultacijos smulkiam ir vidutiniam verslui, kitoms ne pelno siekiančioms organizacijoms ir piliečiams. Konsultacijas teiks VDU Teisės fakulteto, Teisės klinikos studentai, vadovaujant teisininkams profesionalams. Konsultacijoje dalyvaus Teisės klinikos vadovas, ilgametis teisininkas praktikas, VDU Teisės fakulteto doc. dr. Albertas Milinis.
Konsultacijoms kviečiame registruotis telefonu (837) 751044. Registruojantis būtina nurodyti kokiais klausimais ketinama konsultuotis (pvz. mokesčiai, įmonės kūrimo, žalos atlyginimo, šeimos teisės ir pan.). Taip pat, trumpai reikalinga išdėstyti iškilusią problemą. Papildomai informuojame, kad Teisės klinikos studentai teisinių dokumentų teismams ir ikiteisminio tyrimo institucijoms neruošia.
Registracija konsultacijoms vykdoma iki 2019 m. gegužės 22 d.
Maloniai kviečiame pasinaudoti puikia galimybe gauti pirminę nemokamą teisinę pagalbą.
Teisės klinikos studentai konsultavo gyventojus dėl privalomos palikimo dalies
Klientui kilo klausimas kokia yra tvarka dėl privalomos palikimo dalies numatytos Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse.
CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau. Išlaikymo reikalingumas yra preziumuojamas, kai toks asmuo palikėjo mirties dieną yra nepilnametis, nedarbingas dėl savo amžiaus (sulaukęs senatvės pensijos amžiaus) ar sveikatos būklės (invalidumas), taip pat jeigu jis yra palikėjo sutuoktinis ir augina bendrą savo ir palikėjo nepilnametį vaiką. Be to, išlaikymo reikalingumas palikėjo mirties dieną CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytiems asmenims yra preziumuojamas ir tada, kada įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš palikėjo šiems asmenims buvo priteistas išlaikymas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog prie apibrėžto asmenų rato priskirtini ir palikėjo vaikai, gimę po jo mirties. Taigi, esant šioms aplinkybėms, CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytiems asmenims teisė į privalomąją palikimo dalį yra preziumuojama, ir įstatymo nustatyta tvarka į priklausančią privalomąją palikimo dalį jiems turi būti išduodamas paveldėjimo teisės liudijimas. Jei įpėdiniams pagal įstatymą arba pagal testamentą paveldėjimo teisės liudijimai įstatymo nustatyta tvarka dar nėra išduoti, asmuo, pretenduojantis į palikimą, per trijų mėnesių terminą nuo palikimo atsiradimo dienos gali kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę fakto nustatymo.
Taip pat, asmuo, pretenduojantis į privalomą palikimo dalį, per anksčiau minėtą trijų mėnesių terminą kreiptis į teismą su ieškiniu bendrais pagrindais gali ir prieš tai nesikreipęs į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę fakto nustatymo.
Ši pateikta informacija yra bendrojo pobūdžio ir jei jūs ieškote tikslesnės informacijos, kreipkitės nemokamai į VDU Teisės Kliniką individualiai konsultacijai.
Teisės klinikos studentai konsultavo smulkų verlą Kauno mokslo ir technologijų parke
Šią savaitę į VDU Teisės kliniką kreipėsi klientės norėdamos sužinoti į ką svarbu atkreipti dėmesį siekiant apsaugoti įmonės komercinę paslaptį ateityje keičiantis darbuotojams? Į klientės klausimą atsako VDU Teisės klinikos konsultantė Evelina Laukytė.
Įmonėje siekiant teisinės apsaugos tam, kad besikeičiantys darbuotojai neatskleistų konfidencialios informacijos rekomenduotina sudaryti susitarimą su jais dėl įmonės komercinės paslapties. Toliau pateiksiu teismų praktikoje suformuluotą komercinės paslapties apibrėžimą ir privalomus reikalavimus informacijai tam, kad ją būtų galima pripažinti komercine paslaptimi.
Komercinei paslapčiai nekeliami naujumo reikalavimai, bet, skirtingai nei kiti pramoninės nuosavybės objektai, pvz., patentai, dizainas ir kita, komercinė paslaptis turi būti neišviešinta, slapta. Informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami reikalavimai, nustatyti CK 1.116 straipsnio 1 dalyje, iš esmės yra trys:
• Slaptumas
• vertingumas ir
• protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti.
Slaptumas ir vertingumas aiškinami kartu, nes informacija turi komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, o ją turinčiam asmeniui ši informacija sukuria konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Taigi tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, kad ji būtų tik slapta, – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir kita.
Kalbant apie protingas pastangas, nukreiptas konfidencialiai informacijai išsaugoti Jums, kaip įmonės vadovui, svarbu žinoti, kad Lietuvos aukščiausiasis teismas formuoja tokią praktiką, kad informacija turi būti saugoma, bet jos slaptumo užtikrinimo poreikio laipsnis neturėtų būti suabsoliutintas. Tai turi būti protingos, bet neypatingos pastangos.
Vadinasi, komercinę paslaptį sudarančių duomenų apsaugai skirti veiksmai neprivalo būti ypatingi, o komercinės paslapties apsaugos priemonės neturėtų pernelyg apsunkinti asmens ūkinės komercinės veiklos vykdymo ir reikalauti neproporcingų finansinių, žmogiškųjų ar kitokių išteklių. Nepaisant to, svarbu įvertinti tai, kad kuo vertingesnė konkreti komercinę paslaptį sudaranti informacija, tuo intensyvesni turi būti jos savininko veiksmai šiai informacijai saugoti, kad ši apsauga teismo būtų pripažinta protinga.
Taip pat informacijos savininkas turėtų sudaryti sąlygas kitiems asmenims, pavyzdžiui, darbuotojams aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti, kad atitinkama informacija yra slapta, jis taip pat turi sukurti tvarką, kaip su šia informacija susipažinti, užtikrinti jos laikymąsi. Be minėtų reikalavimų, turi būti protingai apibrėžiamas asmenų, kuriems komercinė paslaptis teisėtai atskleidžiama, ratas – neturi egzistuoti galimybių susipažinti su komercine paslaptimi tiems asmenims, kuriems tai objektyviai nėra reikalinga. Fizine prasme – nebūtina, kad tai, kas atitinkamoje įmonėje yra komercinė paslaptis, būtų nurodyta viename materialiame arba elektroniniame dokumente. Pagal įstatymą tai, kas laikoma komercine paslaptimi nustato įmonės valdymo organai.
Komercinės paslapties savininkas šiuo atveju turi teisę pats pasirinkti, kokiu būdu asmenims (įskaitant darbuotojus), kurių atliekamos funkcijos reikalauja susipažinti su komercinę paslaptį sudarančia informacija, bus suformuotas aiškus ir nedviprasmiškas suvokimas, kad atitinkami duomenys yra įmonės komercinė paslaptis. Svarbu tai, kad pasirinktas būdas leistų vienareikšmiškai nustatyti ir fiksuoti tam tikro asmens žinojimo apie tai, kas yra komercinė paslaptis, faktą.
Be, to svarbu žinoti ,jog komercinę paslaptį sudaranti informacija yra saugoma ne vien nuo jos įgijimo ar išviešinimo, bet ir nuo jos neteisėto naudojimo. Neteisėtas komercinę paslaptį sudarančios informacijos naudojimas CK 1.116 straipsnio 4 dalies prasme sudaro savarankišką neteisėtą veiksmą. Už neteisėtą komercinę paslaptį sudarančios informacijos naudojimą teisinė atsakomybė kyla visiems neteisėtai informaciją panaudojusiems asmenims – atsako tiek buvę ir esami komercinės paslapties savininko darbuotojai ir kitokių sutarčių šalys, tiek asmenys, kurių sutartiniai santykiai su informacijos savininku nesaisto.
Asmenys, kuriems teisinė atsakomybė kyla už neteisėtą komercinės paslapties įgijimą, privalo atlyginti nuostolius, kuriuos šiuo atveju sudaro komercinės paslapties savininko patirtos išlaidos sukurti, tobulinti ir naudoti komercinę paslaptį (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos (netiesioginiai nuostoliai).
Teisės klinikos studentai konsultavo gyventojus dėl darbo santykių
Šią savaitę į VDU Teisės kliniką kreipėsi klientė norėdama sužinoti, kokia išeitinė išmoka priklauso darbuotojui, dirbusiam toje pačioje įmonėje šešerius metus, jeigu jis buvo atleistas pranešus, jog dėl įmonėje vykdomų struktūrinių pakeitimų darbuotojo atliekama darbo funkcija tapo pertekline darbdaviui ir ar toks atleidimas laikytinas teisėtu? Į klientės klausimą atsako VDU Teisės Klinikos konsultantė Evelina Laukytė.
Remiantis pateikta informacija klientė iš darbo buvo atleista DK 57 str. pagrindu – darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės nurodžius priežastį, jog darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline. Įstatymas numato, kad tokiu pagrindu atleisti darbuotoją galima dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla.
Pažymėtina, jog nutraukti darbo sutartį galima tik, tuo atveju, jei minėtos priežastys yra realios ir lemia konkretaus darbuotojo ar jų grupės atliekamos darbo funkcijos ar darbo funkcijų nereikalingumą. Vadinasi, darbdavys privalo paaiškinti, kokie struktūriniai pakeitimai buvo atlikti ir kodėl jie lėmė būtent Jūsų darbo pareigybės nereikalingumą. Tik įrodžius šias aplinkybes darbo sutarties nutraukimas bus laikomas teisėtu, kadangi bendrovės struktūrinių pakeitimų atveju, darbo santykių tęstinumą užtikrina DK 51 straipsnis, kuriame numatyta, jog darbdavio dalyvių sudėties pasikeitimai, jo pavaldumo, dalyvio ar pavadinimo pasikeitimas, darbdavio sujungimas, padalijimas, išdalijimas ar prijungimas prie kitos įmonės, įstaigos ar organizacijos arba restruktūrizavimas nekeičia darbdavio darbuotojų darbo sąlygų ir negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo santykius.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad darbo sutartis šiuo pagrindu gali būti nutraukta tik tada, kai laikotarpiu nuo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą iki penkių darbo dienų iki įspėjimo laikotarpio pabaigos darbovietėje nėra laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas su jo sutikimu.
Dirbant įmonėje šešerius metus darbo sutartis nutraukiama įspėjus darbuotoją prieš vieną mėnesį. Tokiu atveju, darbuotojui priklauso dviejų jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka iš darbdavio. Taip pat atleidžiamam darbuotojui įstatymo nustatyta tvarka papildomai išmokama ilgalaikio darbo išmoka, atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamą darbo stažą toje darbovietėje.
Ilgalaikio darbo išmokų skyrimą reglamentuoja LR garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymas.
Pagal šį įstatymą teisę gauti ilgalaikio darbo išmoką turi darbuotojas, kurio darbo santykiai su tuo pačiu darbdaviu tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. Svarbu tai, kad norėdamas gauti ilgalaikio darbo išmoką atleistas darbuotojas turi ne vėliau kaip per šešis mėnesius po atleidimo iš darbo pats kreiptis į teritorinį Sodros skyrių su prašymu dėl ilgalaikio darbo išmokos skyrimo.
Teisę į ilgalaikio darbo išmoką turinčiam darbuotojui, jį atleidus iš darbo ir kai tarp jo ir darbdavio per trijų mėnesių laikotarpį po atleidimo nesudaroma nauja darbo sutartis, iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo skiriama:
1) 77,58 procento jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio ilgalaikio darbo išmoka – kai darbo santykiai su darbdaviu atleidimo iš darbo dieną tęsėsi nuo penkerių iki dešimt metų;
2) 77,58 procento dviejų jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio ilgalaikio darbo išmoka – kai darbo santykiai su darbdaviu atleidimo iš darbo dieną tęsėsi nuo dešimt iki dvidešimt metų;
3) 77,58 procento trijų jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio ilgalaikio darbo išmoka – kai darbo santykiai su darbdaviu atleidimo iš darbo dieną tęsėsi dvidešimt ir daugiau metų.
Vadinasi, klientė, turinti šešerių metų darbo stažą įmonėje, turi teisę gauti dviejų jos vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoka iš darbdavio bei vieno vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio ilgalaikio darbo išmoką.
Teisės kliniko studentai teikė teisines konsultacijas Neveronių seniūnijoje, Kauno raj.
2019 m. balandžio 10 d. vyko Teisės klinikos konsultacijos Kauno rajono, Neveronių seniūnijoje. Buvo konsultuoti penki piliečiai: dėl teismo leidimo gavimo parduoti turtui po paveldėjimo, dėl skirtos administracinės nuobaudos apskundimo tvarkos, buvo paaiškinta suteikto kredito namo renovacijai grąžinimo tvarka , teirautasi dėl žėmės sklypo servituto nustatymo procedūros, pilietei buvo išaiškinta vedybų sutarties sudarymo tvarka ir reikalavimai.
Seniūnė Aldona Petkevičienė supažindino su seniūnijos darbu, planais ateičiai, numatomais projektais, seniūnijos sportininkų pasiekimais ir pan. Pokalbis buvo turiningas ir įdomus. Seniūnė pasidžiaugė gera iniciatyva, kad Teisės klinikos konsultacijos vyksta būtent seniūnijose.
Teisės klinikos vadovas doc. dr. Albertas Milinis
Teisės klinikos studentai konsultavo dėl servituto nustatymo
Asmenys kreipėsi į teisės kliniką norėdami sužinoti, ar yra kitas kelias nusistatyti servitutą, jog jie galėtų patekti į savo turimą žemės sklypą. Klientams priklausė didelis žemės sklypas, kurį jie padalino ir kurio dalį pardavė, tačiau servituto klausimas nebuvo sprendžiamas. Vėliau servituto projektas buvo paruoštas, tačiau iki galo servituto klausimas nebuvo išspręstas. Vadovaujantis civilinio kodekso nuostatomis, servituto nustatymo pagrindai yra: 1) įstatymai, 2) sandoriai, 3) teismo sprendimas ir 4) įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas.
Privačios žemės sklypams, negavus tos žemės savininkų sutikimo, servitutai administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka, t. y. vadovaujantis taisyklėmis, pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius nustatomi Žemės įstatymo nurodytais atvejais, pirma, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas kelio servitutas, suteikiantis teisę įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, antra, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti, ir trečia, žemės sklypams, konsoliduotiems (pertvarkytiems) pagal žemės konsolidacijos projektą. Tuo atveju, kai servituto nustatymo atvejis patenka į Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies reguliavimo sritį ir servitutas privačios žemės sklypui gali būti nustatytas administraciniu aktu, jis turi būti projektuojamas ir nustatomas Žemės įstatymo ir taisyklių nustatyta tvarka.
Šiuo atveju, servitutas administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka nebūtų nustatytas, nes servituto nustatymo atvejis nepateko į šią reguliavimo sritį ir neatitiko nei vienos iš trijų sąlygų. Tokiu atveju, dėl savo interesų galima pabandyti susitarti arba servitutą nustatys teismas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad skirtingų žemės sklypo ir jame esančių pastatų savininkų interesai gali būti derinami, taikant ne tik servituto teisę, bet ir kitais įstatymui neprieštaraujančiais būdais. Laisvai disponuodami subjektinėmis teisėmis nekilnojamojo turto savininkai gali susitarti dėl pastato eksploatavimui reikalingo žemės sklypo nuomos ar daiktinių teisių: užstatymo teisės, ilgalaikės nuomos. Sprendžiant dėl šių civilinių teisių įgyvendinimo būdų santykio su įstatymu grindžiamomis servituto nustatymo teismo sprendimu prielaidomis svarbu yra tai, kad, priešingai nei servituto atveju, suinteresuotiems asmenims dėl jų nesusitarus, teismas neturi diskrecijos arba turi labai siaurą diskreciją spręsti dėl jų taikymo.
Teismo sprendimu servitutas nenustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Teismui nusprendus, jog nenustačius servituto asmenys objektyviai neturi galimybės normaliomis sąlygomis naudoti pagal paskirtį savo nuosavybės, teismas servitutą nustato.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad, nors servituto nustatymas yra teisėtas veiksmas, jis gali sukelti tarnaujančiojo daikto savininkui turtinių ir neturtinių netekimų, suvaržymų ar nepatogumų, kurie turi būti kompensuojami. Ekonomine prasme tai – žala. Žalos piniginė išraiška – nuostoliai. Teisėtais veiksmais padaryti nuostoliai įstatymo nustatytais atvejais yra taip pat atlyginami. •Teisėjų kolegija nurodo, kad teismas turi pareigą nustatyti nuosavybės teisės apribojimui adekvačią kompensaciją, kuri kiekvienu atveju gali skirtis priklausomai nuo faktinių bylos, kurią teismas nagrinėja, aplinkybių. Kitaip tarnaujančiojo daikto savininko teisių apimtis, palyginti su viešpataujančiojo daikto savininko teisėmis, būtų neproporcingai iškreipta. Vykdydamas nurodytą pareigą teismas sprendimu viešpataujančiojo daikto savininkui gali nustatyti prievolę mokėti tiek vienkartinę, tiek periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.
Teisės klinikos klientams paaiškinus, jog interesų nepavyksta suderinti jiems buvo pasiūlyta kreiptis į teismą.